Pramoniniai etanolio gamybos metodai daugiausia skirstomi į dvi kategorijas: fermentaciją ir etileno hidrataciją. Fermentacija, kaip tradicinis procesas, ilgą laiką buvo pagrindinis etanolio šaltinis įvairiose šalyse, o šiuo metu visi alkoholiniai gėrimai ir apie 75% pramoninio etanolio visame pasaulyje vis dar gaminami šiuo metodu. Tačiau per pastaruosius keturiasdešimt metų, tobulėjant etileno hidratacijos technologijai, fermentacija palaipsniui buvo pakeista.
Fermentacijai sunaudojami dideli grūdų kiekiai; 1 tonai etanolio pagaminti reikia maždaug 4 tonų grūdų arba 12 tonų bulvių, todėl išlaidos yra didelės, todėl jo atsisakyta. Medienos hidrolizė dėl didelių investicijų ir didelių sąnaudų tinka tik kelioms šalims, turinčioms gausius miško išteklius. Kai kuriose šalyse etanoliui gaminti vis dar naudojami šalutiniai cukraus ar popieriaus pramonės produktai, -pvz., melasa (cukraus likučiai) ir sulfito masės atliekos{6}}, tačiau derlius yra mažas dėl ribotų žaliavų šaltinių; pavyzdžiui, iš 15-20 tonų celiuliozės atliekų galima pagaminti tik 1 toną etanolio, o tai nepatenkina didelio masto pramonės poreikių. Nors šalutiniai žemės ūkio produktai ir laukiniai augalai (pvz., ryžių šiaudai, kukurūzų stiebai ar laukiniai vaisiai) taip pat gali būti naudojami kaip žaliava, išlieka problemų, tokių kaip surinkimas, transportavimas ir riboti turimi ištekliai. Apskritai, fermentacijos metodai, kuriuos riboja žaliavų prieinamumas ir ekonominis efektyvumas, tapo nepakankami didelio masto gamybos poreikiams patenkinti.
Atsižvelgiant į tai, palaipsniui atsirado etileno hidratacijos metodas. „Shell Chemical Company“ Jungtinėse Amerikos Valstijose 1948 m. industrializavo tiesioginį hidratavimą Hiustone, pastatydama etanolio gamyklą, kurios pajėgumas yra 60 000 tonų per metus. Vėliau, 1951 m., Scottscou mieste jie pastatė kitą etanolio gamyklą, kurios metinis pajėgumas yra 35 000 tonų, o tai pažymėjo etileno hidratacijos technologijos brandinimą ir plačiai taikomą.
